Straipsniai

KOGENERACIJA IR VALSTYBINIS REGULIAVIMAS

KOGENERACIJA IR VALSTYBINIS REGULIAVIMAS 

Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje kilo diskusija dėl kogeneracijos (šilumos ir elektros gamybos bendrame technologiniame procese) naudos ar žalos, sąnaudų paskirstymo ir apmokėjimo, ateities perspektyvų ir pan. Siekiant paaiškinti visuomenei kogeneracijos esmę ir apibūdinti perspektyvas, Lietuvos energijos konsultantų asociacija (LEKA) pareiškia savo nuomonę:

1. Gaminant elektros energiją šiluminėse elektrinėse neišvengiamai susidaro dideli šiluminės energijos kiekiai, kurie turi būti išmetami į aplinką arba kur nors panaudojami. Šiluminės elektrinės, kurios tą šilumą (apie 45-70 proc. nuo pirminės kuro energijos) išmeta į aplinką, vadinamos kondensacinėmis – tai Ignalinos atominė elektrinė ir Lietuvos elektrinė Elekrėnuose – jos perteklinę šilumą išmeta į greta esančius vandens telkinius ir jų pagrindinė paskirtis generuoti vartotojams reikalingą elektros energiją. Kogeneracinėse jėgainėse (KJ) susidaranti šiluma beveik pilnai gali būti panaudojama naudingai – centralizuoto šilumos tiekimo ar kitokiems poreikiams tenkinti. Dėl to, šios jėgainės gamina elektros tiek, kiek tuo metu galima suvartoti šilumos, bet todėl kogeneracinėse jėgainėse net 90 procentų pradinės kuro energijos gali būti panaudojama naudingai. Deja, šilumos ir elektros vartojimo poreikiai paprastai nesutampa nei laiko nei geografiniu požiūriu: šilumos beveik nereikia vasarą, jos negali persiųsti dideliais atstumais ir pan., todėl energetinei sistemai reikalingos ir kondensacinės elektrinės, kurių bendrasis energetinis naudingumas siekia tik apie 30-50 %.

2. Šilumą labai efektyviai ir nebrangiai galima gaminti paprasčiausiame vandens šildymo katile (energetinis naudingumas g ali siekti 92-97 %) su, palyginti, mažomis eksploatacinėmis sąnaudomis. Tokį patį šilumos kiekį pagaminti kogeneracinėje jėgainėje reikalingos kelis kartus didesnės investicijos ir tenka padengti žymiai didesnes eksploatacijos išlaidas, kadangi kogeneraciniai įrenginiai daug sudėtingesni, naudojamos aukštesnio slėgio bei temperatūros sistemos ir pan. Tam, kad kogeneracija būtų naudinga ekonominiu požiūriu, būtina, kad išlaidų kurui sutaupymas (lyginant su atskirąja elektros gamyba kondensacinėse elektrinėse) būtų didesnis negu investicijų ir eksploatacinių kaštų padidėjimas (lyginant su atskirąja šilumos gamyba paprastoje vandens šildymo katilinėje).

3. Šilumos ir elektros gamyba kogeneracinėse jėgainėse technologiškai ir ekonomiškai labai persipynusi, todėl neįmanoma aritmetiškai paskirstyti turto įsigijimo ir eksploatacinių kaštų tarp abiejų gaminamų energnešių. Dėl to, sąnaudų paskirstymui ir savikainos formavimui įvairiose šalyse naudojami sutartiniai metodai, kuriais bendrosios sąnaudos paskirstomos proporcingai įrengtajai galiai, pagamintam energijos ar eksergijos kiekiui ir pan. Dažnai šilumos ar elektros savikaina prilyginama atskirosios gamybos atvejui, o visos likusios sąnaudos priskiriamos kitai energijos rūšiai ir t.t. Sąnaudų paskirstymo metodą labiausiai lemia faktinė situacija konkrečioje energetinėje sistemoje ir valstybės poreikiai bei tikslai, susiję su kogeneracijos plėtra.

4. Nepriklausomoje Lietuvoje susiklostė situacija, jog beveik visą reikalingą elektros energiją galima gaminti Ignalinos atominėje elektrinėje (kol ji dirba) su palyginti labai maža savikaina (6-7 ct/kWh), nes ruošiantis jos uždarymui į kainą įskaičiuojami tik minimalūs jos eksploatavimo kaštai. Nei viena kondensacinė ar kogeneracinė elektrinė negali prilygti IAE pagal elektros gamybos savikainą.

5. Kad Lietuvos elektros sistema patikimai ir efektyviai veiktų reikalingos ir kitos jėgainės: Lietuvos elektrinė rezervuoja Ignalinos AE ir ruošiasi jos pakeitimui po uždarymo, kogeneracinės jėgainės efektyviau naudoja brangų importuojamą kurą ir t.t. Klimato kaitos problemų sprendimui ir energijos šaltinių įvairovei reikalingos vėjo jėgainės, hidroelektrinės, biokurą naudojančios jėgainės ir t.t. Praktiškai nei viena šių jėgainių negali konkuruoti su Ignalinos AE ir išsilaikyti savarankiškai, todėl šiems objektams finansuoti buvo įsteigtas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) fondas, į kurį atskaitoma dalis elektros vartotojų sumokėtų lėšų ir iš kurio apmokamos elektros sistemos funkcionavimą ir valstybės įsipareigojimus šioje srityje užtikrinančios priemonės.

6. 2008 metais buvo suplanuotas 380 mln. litų VIAP fondas, kuris kainuoja elektros vartotojams apie 3,7 ct/kWh. Kogeneracinių jėgainių gaminamai elektrai pirkti numatyta skirti apie 41 proc. šio fondo lėšų. Ūkio ministerija nustato kiekvienai kogeneracinei jėgainei elektros gamybos kvotą, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) kvotinės elektros supirkimo kainą.

7. Dabartinėje situacijoje, kai kogeneracinės jėgainės tik palaikomos, bet nekonkurentabilios sąnaudų paskirstymas tarp šilumos ir elektros gamybos turi apsaugoti šilumos vartotojus, kad jiems nebūtų perkeliama elektros ūkio išlaikymo našta ir tai nedidintų šilumos kainų. Šią funkciją geriausiai atlieka vadinamasis Alternatyvaus šilumos šaltinio metodas, kuris šilumos gamybos sąnaudas kogeneracinėje jėgainėje prilygina šilumos, gaminamos atskiroje katilinėje (esamoje, kai ji egzistuoja ir gali pagaminti visą CŠT sistemai reikalingą šilumos kiekį, arba „teorinėje“, kuri turėtų būti pastatyta, kad pagamintų visą reikalingą šilumą) kaštams, o visas likusias sąnaudas priskiria elektros gamybos veiklai. Taip nustatoma minimali šilumos gamybos kaštų suma, kurią bet kuriuo atveju turėtų padengti šilumos vartotojai, bet neapmokėtų sąnaudų, susijusių su elektros gamybos rizika. VKEKK taiko aprašytąjį principą, nustatant šilumos kainas CŠT bendrovėms, kurios eksploatuoja kogeneracines jėgaines.

8. 2008 metams nustatytos kvotinės elektros supirkimo kainos iš kogeneracinių jėgainių buvo 19-25 ct/kWh, o Lietuvos elektrinei atitinkamai 29,18 ct/kWh. Tai žymiai brangiau negu elektra gaminama Ignalinos AE. Pažymėtina, kad skiriama kogeneracinės elektros gamybos kvotos prilygsta tik apie 50 % galimo pagaminti kogeneracinės elektros kiekio, o parduoti papildomą elektrą beveik nėra galimybių. Kol dirba Ignalinos AE pajamos iš VIAP fondo iš esmės užtikrina tik kogeneracinių jėgainių egzistenciją.

9. Situacija gali iš esmės pasikeisti, jeigu uždarius Ignalinos AE elektros kainas Lietuvos elektros rinkoje diktuos Lietuvos elektrinė (jos gaminamos elektros kaina 2009 metams nustatyta 42,95 ct/kWh, bet nuo 2010 metų, dirbant didele galia, turėtų sumažėti) tuomet, kai kurios kogeneracinės jėgainės gali tapti konkurentabilios ir uždirbti papildomų pajamų ir šilumos vartotojams. Tokioje situacijoje papildomai prie sąnaudų atskyrimo pagal Altenatyvaus šilumos šaltinio principą turėtų būti taikoma komercinio pelno/nuostolio, gauto iš elektros pardavimo, paskirstymo tvarka, pagal kurią elektros verslo rezultatai padalijami tarp reguliuojamos šilumos tiekimo veiklos ir nereguliuojamo elektros generavimo verslo (Europos sąjungos reikalavimas liberalizuoti elektros rinką).

10. Šiandien sunku numatyti, kokios bus Lietuvos ir kaimyninių šalių elektros rinkos ir kokios galimybės jose konkuruoti kogeneracinėms jėgainėms po Ignalinos AE uždarymo. Patirtis rodo, kad, remontuojant Ignalinos AE, elektrą apsimoka importuoti iš Rusijos – ten elektra pigesnė, o jos trūkumas jaučiamas tik šalčių metu. O jeigu pigesnę elektrą, esant elektros tiltams, pasiūlys Skandinavijos šalių elektros gamintojai (jų pačių kogeneracinės jėgainės orientuojasi į pikinės elektros gamybą), Kaliningrado, Baltarusijos ar naujoji Lietuvos atominė elektrinė ir pan. Europos Sąjungos politika atverti elektros rinkas sudaro geras galimybes konkuruoti prekiaujant elektra stambioms ir efektyvias technologijas bei šaltinius turinčioms bendrovėms. Nepaisant visų kogeneracijos privalumų, kai kuriose jėgainėse gali iškilti investicijų susigrąžinimo ir kaštų padengimo problema, jeigu nebus užtikrintas rentabilus elektros supirkimas.

11. Investicijos į kogeneracines jėgaines yra kelis kartus didesnės negu į paprastus vandens šildymo katilus, todėl yra rizikingos, nesant elektros realizavimo garantijų ir pakankamų pajamų už elektros pardavimus. Ilgainiui tokios investicijos gali ne atpiginti, bet pabranginti šilumą arba nuostolius teks dengti iš savivaldybių biudžetų ar kitokų šaltinių. Toks neapibrėžtumas ir rizika stabdo investicijas į kogeneracijos jėgaines, nors visuose strateginiuose Lietuvos teisės aktuose skatinama maksimaliai panaudoti kogeneracijos energetinį potencialą.

12. Siekiant išspręsti kogeneracijos reguliavimo problemas, būtina pakoreguoti Lietuvos teisinę bazę, šiose srityse:

a) Elektros supirkimas iš biokurą naudojančių kogeneracijos jėgainių garantuojamas iki 2020 metų, tačiau kainodara turėtų būti prognozuojama, kainą susiejant su investicijų atsipirkimu, biokuro ir iškastinio kuro kainomis ar kitais kriterijais, sumažinančiais investicijų riziką. Supirkimo kainos turėtų būti diferencijuotos pagal jėgainių tipus ir parametrus, kad skatintų efektyvių (bet brangių) technologijų naudojimą.

b) Iškastinio kuro kogeneracinių jėgainių rentabilumas atsipirkimo laikotarpiu turi būti užtikrinamas per VIAP ar pan. mechanizmą, jeigu elektros rinkoje nebus galimybių pelningai parduoti elektros energiją.

Naujoji Energetikos ministerija ir VKEKK turėtų prioriteto tvarka suformuoti aiškesnę politiką kogeneracijos srityje, nes šios jėgainės gali būti pastatytos realiai ir daug greičiau negu grandioziniai „tiltai“ ar pan. ir taip pagerintų Lietuvos energetinės sistemos kokybę.